Jonukas

Ir štai atėjo gydytojų numatyta diena. O sūnelis nė neketina pasirodyti. Linksmai sau spardosi, aktyviai vartosi, bet išlįsti nė neketina. O aš juk tokia nekantruolė ir langus valiau, ir vyrą į lovą nusitempiau ir ilgas distancijas kalnais pakalnėmis nukulniavau. Nea, be šancų…

Ir štai TĄ vakarą, abu su Mindaugu nutarėm pasigrožėti rudenėlio spalvomis. Meiliai susikibę pėdinom Nemuno pakrantėmis. Nupėdinom kokius nemažą gabaliuką…Jau pasukom namučiu, o man vis karts nuo karto dygt pilvuką. „Ech, ir vėl nuo obuolių pučia pilvą“, pasipiktinau. Bet nuojautos vedina, paprašiau vyrą sekti, kas kiek laiko dygteli. Lygiai kas tris minutes, konstatavom po keliolikos minučių…Mindaugas šoko į paniką. Gimdom!!! O aš rami sau tipenau atgal. Per pastarąsias paskutines savaites man tiek visur skaudėjo, kad man tie dilgčiojimai pasirodė įprasti. Ramiai grįžau, atvažiavo draugai į svečius. Aš sau ramiausiai su jais išgėriau nesaldintos arbatos, suvalgiau šokolado gabalėlį.

Audrius su Aušra, sužinoję, kad aš jau gimdau, irgi šoko į paniką. Bet greitai juos nuraminau, kad man viskas gerai ir visi turėjom pramogą – skaičiavom kas kiek laiko sąrėmiai. Vyras jau ėjo skambinti gydytojui, bet aš pareiškiau kad dar nenoriu gimdyti ir niekur nevažiuosiu. Bet draugai su vyru greitai mane supakavo ir liepė ruoštis. Važiuosim. Važiuosim tai važiuosim. Susiploviau indus, sutvarkiau virtuvę ir nuėjau į dušą. OOOO taip…Karštas vandenėlis atpalaidavo ir pasirodė tikrieji sąrėmiai. Kadangi lagaminai buvo sukrauti dar prieš du mėnesius, beliko tik pasipuošti ir keliauti.

Atvažiavus į Klinikas pasistatėm mašiną ir nutipenau tiesiai į gimdymo skyrių. Visų akušerių nuostabai įkišau galvą į personalo kambarį ir paklausiau „o kur čia gimdyti reikia?“ Pasirodo reikia eiti į priimamąjį J Ten moterėlė su kompiuteriu neseniai tik susipažinus pradėjo vienu pirštu lėėtai lėtai suvedinėti mūsų duomenis. Paklausė toniukus, dar kažkokį aparatą pridėjo. Taip, man prasidėjo gimdymo veikla. (lyg pati nebūčiau įtarus) Vėl tais pačiais koridoriais, per miegančias Klinikas nusibeldėm į gimdyklą. Čia jau prie durų su plačia šypsena pasitiko daktarėmis. O tada ir prasidėjo…

Nuvedė į gimdyklą, ir lyg tarp kitko pasiūlė apžiūrėti. Kažkaip skaudžiai jam gavosi, bet čia tai nieko. Baisiau buvo pamatyti jo veidą. Pasirodo jis nuleido vandenis, o šie žali žali.O kaklelis nė centimetro neprasidaręs. Daktarėlis paėjo žingsnį atgal, atsirėmė į sieną, ilgai mąstė mąstė ir pasiūlė….kad rinkčiausi, ar Cezaris arba arklinės skatinamųjų dozės ir gimdau pati. Tada šypsena dingo man iš veido, o palata, gydytojas ir viskas aplinkui dingo baltam rūke.. Mano planai, mano pasiruošimas gimdyti be nuskausminimo, mano įsitikinimai…Viskas staiga išgaravo. Kaip sakoma: suplanuosi – Dievą prajuokinsi.

Aš save laikiau labai apsiskaičiusia nėštuke. Puikiai žinojau kas yra žali vandenys, kas yra Cezaris ir kas yra arkliškos skatinamųjų dozės. Lyg nujausdama iš vakaro skaičiau mokslinius straipsnius apie pernešiojimą ir galimus variantus. Dėl to nemirkteldama paprašiau Cezario. Su skatinamaisiais gal būt būčiau pati pagimdžius, bet būčiau rizikavus vaiko sveikata ir savo psichiniu stabilumu. Daktarėlis pasitaręs su kitomis kolegomis, grįžęs liepė ruoštis operacijai. Kol jo nebuvo, aš pradėjau jausti panikos priepuolį. Abu su vyru tylėjom, o aš jaučiau, kad tuoj uždusiu, o širdies plakimas tapo kurtinantis. Bet akušerė patarė nesijaudinti, o giliai kvėpuoti. Juk mažyliui truksta deguonies. Tai man buvo tarsi žemas startas optimizmui. JUK VISKAS GERAI. Padėtis kontroliuojama. Ir aš su palengvėjimu stipriai stipriai atsikvėpiau. Ir pradėjau ramiai ir pasitikinčiai kvėpuoti. Nors sąrėmiu skausmas buvo tikrai didelis, bet jis man pasidarė nė motasi. Aš dirbau svarbų darbą – kvėpavau ir už save ir už sūnelį.

Nepasakosiu nei apie pasiruošimą operacijai, nei apie zondus, kateterius ir skrandžio plovimą. Labai džiaugiuosi, kad mano vyrui neteko to pamatyti. Išsiunčiau jį už durų. Aš nieko nejaučiau, su mano kūnų visi darė kas ką norėjau, aš klusniai vykdžiau nurodymus ir kvėpavau…Kai spinalinė nejautra pradėjo veikti, gydytojas pradėjo savo darbą. Aš juo visiškai pasitikėjau. Tada jau visiškai atsipalaidavau. Pradėjom abi su anesteziologe juokinti gydytoją. O šis irgi bajerius skaldė. Operacinėj įsivyravo rami, netgi bičiuliška atmosfera.

Laikas neprailgo ir už keliolikos minučių išgirdau klyksmą ir virš baltų drobulių gydytojas iškėlė JONĄ.

Dar nebuvau pilnai įsitikinusi, kad noriu savo sūnų pavadinti Jonu. Bet tą akimirką nesąmoningai išsprūdo „Rėk, Jonai, rėk! Parodyk, pasauliui save”. Net neapjutau kaip ašaros pradėjo upeliais riedėti. Anesteziologė kruopščiai jas nušluostė ir pasveikino. To metu galvoja mano siela iššoks iš kūno ir nubėgs iki stalo, kur gydytojai apžiūri ir apiprausia mano turtelį.

Pagaliau jis atėjo, pagaliau…Ramiai užsimerkiau ir atsikvėpiau. Prie manęs prinešė į pledą susuktą mažą žmogeliuką. Visas ramus, pro siaurus akių plyšelius pažiūrėjo.

Mane irgi apėmė ramybė. Pamačiau Mindaugą, laikantį mūsų stebukliuką. Viskas…Ramu…

Toliau ir vėl nepasakosiu apie organizmo reakciją į kažkokius netikusius vaistus, apie dusulio priepuolius ir trukinėjančią sąmonę…Visa tai visiškai nublanksta. Gulėjau pogimdybinėj intensyvios priežiūros palatoj ir niekaip negalėjau užmigti. Jaučiau tokią neapsakomą palaimą ir ramybę. Žiūrėjau į ventiliacijos angą ir net fiziškai pajutau, kaip mano siela atsiskiria nuo kūno ir skrenda ieškoti sūnaus, kad jį sušildyt ir šnibždėti gerus žodžius į ausį. Už lango netikėtai prasidėjo audra. Žaibai labai stipriai trankėsi. Net elektra kelis kart „sutrumpino“. Visa Gamta garsiai sveikino naują sielą atvykus į šią Žemę. Taip su šypsena ir užmigau…

Mes su vyru esame linksmi žmonės, todėl ir mūsų leliuko atėjimo istorija yra labai linksma. Jonuko gimimą prisimenu kaip vieną iš maloniausių savo gyvenimo įvykių.

Viskas prasidėjo prieš metus. Mes su vyru “pabėgome“ nuo mano tėvų ir įsikėlėme į naujus namus. Aš po visų mokslų ir stažuočių radau man laabai patinkantį darbą. Atrodo ko dar gali reikėti. Laisvė, pinigai, linksmi vakarėliai, draugai…ir mudu. Santuokoje jau pragyvenom trejus metus, vienas kitą pažįstame, bet niekada taip ir nebuvome šeima. Greičiau – geriausi draugai. Ir štai eilinė Kūčių vakarienė pas vyro močiutę ir eilinį kartą traukiame į Bernelių mišias. Aš nesu religinga. Einu, nes tai gan smagus įvykis, be to iš pagarbos močiutei…Mišios kaip visada, man irgi „mišios“ – ima miegas, skauda nugarą ir kojas. Atsiremiu į vyrą, jis mane apsikabina. Tada stojo tyla (skirta pamąstymams) ir aš netikėtai pajutau neapsakomą šilumą, neapsakomą begalinę meilę ir ašaros pradėjo tvenktis akyse. Kaip vėliau sužinojau, vyras pajuto kažką panašaus. Itariame, kad tai buvo pastojimo akimirka. (Gal atrodys ir keista, juk mes nesimylėjome bažnyčioj J bet greičiausiai tai ką veikėme pirty prieš Kūčių vakarienę, tapo kūnu ) .

Po viso švenčių maratono, nurimus organizmui po visų vakarėlių, pradėjo didėti nuojauta, kad „čia kažkas ne taip“. Galim sakyt „ant bajerio“ pasidarėm testą. Vienas brūkšnelis, o kitas lyg raudonas, lyg tik truputi rausvas. Nusprendėm kad dar ne. Ta proga, atšventėm “vieno brukšnelio dieną” Po savaitės jau nežinojau kur dėtis. Nuojauta, kad su manim kažkas ne taip buvo labai stipri. Pasiūliau pakartoti testą. Ta laukimo akimirka pasidarė be galo ilga. Apėmė daugybė jausmų. Ir bijau pažiūrėti, ir smalsu…Pasižiūriu – „o Dieve, du brūkšniai“ ryškūs kaip ugnis. Mane išpylė šaltas prakaitas ir nesupratau kodėl, pradėjau isteriškai verkti. Mindaugas man sako: „taigi gerai viskas“ . Aš į jį pažiūriu nustebusiom akimis ir tarsi vaikas pakartoju „taigi gerai“. Tada pradėjau vėl verkti, tik jau džiaugsmo ašaromis. Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas pradėjo verstis aukštyn kojom.

Visus devynis mėnesius abudu skraidėm kaip ant sparnų. Abudu jautėmės tarsi nuveikę kažką nepaprasto, kažką stebuklingo ir gražaus. Baigės fiestos, vakarėliai, bet vietoj jų atsirado kiti pomėgiai. Gulėjimas vakare lovoje ir svajojimas apie tai, ką veiksime kai atsiras leliukas, tapo didžiausia pramoga. Ir taip iš geriausių draugų, tapome viena šeima. Aš savo vyrą įsimylėjau iš naujo, tik dar stipriau ir karščiau. Visą nėštumą ėjom koja kojon. Mindaugas laukėsi ne mažiau nei aš Abu linksmi, abu pasitikintys Dievu ir Likimu. Mes dar draugystės pradžioje juokaudavome, kad mūsų pirmagimis bus berniukas, vardu Jonas. Gal dėl to nuo pat pradžios aš žinojau, kad mano įsčiose auga berniukas.

Paskutinėmis dienomis jau laukem nesulaukem… Po visokius kalnus laipiojom, per misklelius braidem. Gintarė - motina didvyrė - nors ir visa pukšėdama kaip garvežys, mažiausiai dviem ratais mane lenkė.

Šis puslapis yra Jonuko gyvenimo dienoraštis. Kadangi tik dabar pradėsime jį kurti, gali šiek tiek užtrukti kol turinys pasivys realų laiką