Tėvelis jau pabėdavojo, metas ir mamytei pasisakyti 
Zaros atsiradimas mūsų namuose tvarkos tikrai nepridėjo bet linksmumo tai į valias. Pagaliau šunytė apsiprato ir atsiskleidė tikras išdykęs charakteris. Dabar visur jos pilna.
Kol kas mažylė ieškosi savo nuolatinės vietos namuose. Turi savo guolį po stalu man prie kojų, kur miega kai dirbu su kompiuteriu. Labai meili mergytė. Iš ryto tai netveria džiaugsmu kai nulipam iš antro aukšto. Visa net pasicypaudama džiaugiasi. Bet kai įsidūksta, tai visi saugojamės. Tie maži aštrūs dantukai gerai kabinasi Vakar Zara netgi pareigą atliko ir apurzgėjo atėjusę kaimynę. Mūsų namai jau saugomi
Na, o kaip vis tik nelengva buvo suderinti visus mūsų fermo interesus. Pradžioje Zara dar apgrauždavo Jonui ausis, bet dabar jau Jonas susiprotėjo, kaip elgtis su šiuo žvėriu. Įsivyravo taika. Visa bėda tame ir yra, nes Jonas labai dosniai Zarą vaišina baronkomis, pomidorais ir t.t. O tai tokiam mažam šuniui labai negerai. Net katinas Katodas”užskaitė” šuns buvimą namuose ir nebebijo namo grįžti.
Užporyt (sekmadienį) šuniekas bus paskiepytas ir gaus Europinį pasą. Be to švęsim dviejų mėnesiukų sukaktį. Bet apie tai kitame staripsnyje 
O dabar pasigrožėkite Jono ir Zaros santykiais.
Vakar pas mus iš Klaipėdos atsikraustė tikra gražuolė vardu ZARA. Tokį vardą davė jos tėvai, kol kas dar nesugalvojom geresnio, tai gal toks ir liks. Tiek šunytis, tiek Jonytis patenkinti vieni kitu, ausis viens kitam jau apkandžiojo… Na o mūsų su Gintare negi kas klaus, ar mum gerai..? Va Gintare šiąnakt miegojo apačioje ant foteliukų, idant Zara neliūdėtų… tikiuosi taip nebus visą laiką, nes po to ir aš būsiu priverstas išsicypaut sau dėmesio ir šilumos
Bet ko dėl tokių akyčių nepadarysi..:
Visas Jonuko blog’o eteris užterštas mūsų su Mindaugu padūmojimais. Tai tik įrodo, kad yra Pasaulyje apie ką dūmoti, o mes būtent tuo ir užsiimame laisvalaikiu Man netgi patiktu toks darbas - dirbti mąstytoja 
Bet vis tikGRĮŽKIM PRIE JONO!
Jonukas mane vis labiaus stebina savo asmenybės branda. vaikas visiškai socialus, mielai bendrauja su aplinkiniais. Puikiai supranta ko iš jo norima ir reikalaujama, tačiau rodo savo charakterį ir prašymus daro tik savo noru. Mažojo individo nepriversi, tenka pasitelkti visas kažkada imoktas motyvavimo priemones. Ir ką Jūs sau galvojat. Kai vaiko paprašai su šypsena ir nuoširdžiai, jis iškart tampa mielas ir paklusnus. O jeigu reikalauji piktai, tai sulauksi susiraukimo ir netgi įkąsti pagrasins.
Dabar mažiukui užėjęs tas juokingas periodas, kai kopijuojamas visas suaugusių elgesys. Vaikas rimtu veidu “siurbliuja” kambarius ir netgi į “rozetę” įkiša kištuką, o jeigu reikia ir paburzgia Labai įdomus žmogelis. Turbūt irgi bus mąstytojas kai paaugs… Arba GO GO šokėjas (taip rašė vienoj horoskopų knygelėj apie rugsėjo19 gimusius) O kad vaikis moka publiką užvesti šokiais, galite įsitikinti pažiūrėję šiuos trumpus filmukus:
Tai nutiko seniai seniai, rodos užužužvakar, vieną saulėtą ir gražų pirmąjį sausio savaitgalį. Vienas (nebe)jaunas miesto burundukas susiruošė į didelį žygį - miško burundukų vaikyti, tikslau, kiškių medžioklėje dalyvauti.
Iš vakaro apsirūpinęs patikima ir šilta akipiruote, ankstyvą rytą burundukas spjovė į šeštadieninį ilgesnį miegelį, į šeštadienius šeimos pusryčius ir smagias išvykas. Su burundžiu didesniuoju patraukė į laukus ir pamiškes kiškių profesonaliai baidyti. Darbas pasirodė ne iš lengvųjų. Grioviai, arimai, šabakštynai ir visos kitos kelioninės negerovės, bei lauke spaudžiantis šaltukas misijos nesutrukdė. Burundukas sėkmingai suplukęs, po devintu prakaitu, rėkavo, ūbavo ir kiškius šokdino. Ir ne tik kiškius. Žiū antai ir pilkųjų mažųjų apuokų nemažas būrelis pakilo, o va antai ir stirnikės juokingai liuoksi. Uždainavo miestiečio širdis į mišką sugrįžus.
Uždainavo ir burunduko žmonikės širdis kai burundukas su palaiminga šypsena visas nusikalęs, bet be galo laimingas užmigo anksti vakare, kartu su mažiausiuju burundaičiu. Gi buvimas nuolat vienai, juolab savaitgaliais, geriausia, ką galima pasiūlyti pradėjusiai pušti (liet. kvailėti) namų šeimininkei. O ką jau kalbėt apie toki rimtą fotoreportažą, kurį turbūt galėtum žiūrėti rytą vakarą ir nepavargtum. Kokie momentai, kokios gilios mintys kiekviename kadre. Meeeeeenas.
Po tokios gražios istorijos einu miegoti saldžiai saldžiai. Tik įdomu, kaip miške miegasi kiškienei, kurios vyrą, kaimyną ar vaiką nušovė. Musėt taip reikia, tokia jau ta NATŪRALI gamta. Labanakt.
Nauji metai - nauji ratai, batai, švarkas, kelnės, megstinukas ir du Maximos maišai prikišti vaikiško maisto, sveiko maisto, chemikalų, kuriuos esame įpratę vadinti vaisiais ir daržovėmis, ir visokio kitokio šlamšto, kuris palaiko mūsų namų gerovę.
Šventės parėjo ir AČIŪ DIEVUI atėjo jau taip ilgai laukta rutina. Ne be reikalo parapedopiaupiapsichoanaliritikas Olegas Lapinas sako, kad šventės sukelia daug streso (nors jo paklausius ir pažiūrėjus į visada rūškaną veidelį, tai stresas taip ir tyko visur, rodos, visai nekaltuose dalykuose). Na, o kas švenčių stresas jau praėjo, tai pasinerkime į stresinę rutiną ir būtinai nepamirškime atsiduoti rudeninei, žieminei, pavasarini ir tt. depresijai. Bet šitas monologas turbūt labiau tiktų kokiam nors mažiau spalvotam blogui
Tuo tarpu man tiesiog knieti su visais pasidalinti gerais įspūdžiais apie Naujų metų šventimą ir viešai iškomunikuoti keletą nuotraukų.
O visiems, kam stojusi kasdieninė rutina atrodo kažkokia bausmė, siūlau atsikvėpti ir pasidžiaugti, nes tai mažesnis stresas nei šventės
